Saliut !
Štai ir išaušo diena, kuri mane pavertė tikru pirmakursiu studentu (liaudiškai – fuxu). Viskas prasidėjo ankstų 2008- metų spalio 9-tosios rytą.
Atsikėlęs, kaip visada su šypsena keliavau sau į JTF (Jurų Technikos fakultetas). Žinojau, kad manęs lauks FUXŲ krikštynos ir pagaliau tapsiu pilnaverčiu studentu, bet taip pat buvo aišku, kad reikia kažkaip išsiskirti iš pilkos studentų masės, todėl JTF Eleketrikų būrys nusprendė nusipirkti dažytojų kombinezonus ir taip prašmatniai pasipuošę keliauti į krikštynas.

Ceremonija vadinosi “Odisėjo kelionė“ (prasidejo 14,00h). Visi patenkinti susirinkome į aktų salę ir laukėme akistatos su miltais, kečiupu ir, beabejo, su majonezu. Na, likome priblokšti, nes krikštatėviai neskubėjo dergtis iš mūsų. Tačiau neilgai trukus ir yla išlindo iš maišo:) – PRASIDĖJO ŠVENTĖ . Pirmiausia mūsų veidus išmozojo brilijantine žaluma (liaudiškai – zelionkė) ir surišo visų kojas kaproniniu siūlu. Pasakysiu tik viena – kojas pjovė smagiai, tad einant didelio malonumo, patikėkit, tikrai nepajutau. Taigi vargais negalais užlipome surišti į 4 aukštą (kol lipome, mus pasitiko miltų lietus) ir prieš akis atsvirė pirmoji kliūtis: visi privalėjome atsiklaupti ir keliais pereiti grindis, kurios buvo gausiai nupiltos žirniais (vargas tam, kas buvo su šortais, o tokių buvo tikrai ne vienas ir ne du). Kentėdami skausmus (tačiau su špysena veide!) ėjome toliau ir čia mus pastiko draugiška miltų ir vandens audra + kapronas darė savo darbą. Atkentėję pirmąjį išbandymą leidomės žemyn, kur mūsų laukė 2-oji uždotis ( nevertėtų pamiršti, kad visa laiką, kol keliavome, mus lydėjo draugiškieji miltai ir malonusis vanduo:)). Ši taip pat buvo ganėtinai kebli. Kadangi buvome surišti ir mūsų mobilumas ribotas, tad tai, ką pamatėme trečiame aukšte, džiaugsmo nesuteikė. Visi kartu turėjome peržengti sustumdytų kėdžių eilę, o jas perženę – susėsti. Atrodo nieko sunkaus, bet kai 17 žmonių turi peržengti kėdes vienu metu ir po to susirangyti ant 4 kedžių – ohoho brolyti mielas – nėra taip lengva. Taigi susėdę laukėme, kas bus toliau. O laukti ilgai nereikėjo, nes staiga pasirodė krikštatėviai, ginkluoti vandens patrankomis, ir pradėjo linksmintis. Kadangi kombinezonai praleido vandenį smagu bent tiems, kurie sedėjo viršuje tikrai nebuvo. Iškenteję, kol krikštatėviams baigsis vanduo, pakilome nuo kėdžių ir leidomės į kelionę toliau. Čia norint pereiti į kitą etapą privalėjome sužaisti Limbo
Toliau eidami (po pakankamai žemai ištempta virve) dar kartą susitikome su jau anksčiau minėtąją miltų pūga, kuri mus išmušė iš vėžių ir paguldė ant grindų. Bet, nepaisant to, su gera nuotaika kėlėmės ir ėjome (surišti) į kitą fakulteto galą. Pakeliui sutikome chemijos dėstytoją, kuri juokėsi iš mūsų. Pasisveikinę priėjome, prie kitos užduoties. 3-čioji užduotis buvo loginė – turėjome išspręsti kryžiažodį. Kol sukome galvas, sulaukėme keletos liaupsių:) apie tai, kokia graži yra mūsų apranga (ačiū!). Šią užduotį įgyvendinome tikrai greitai ir lipom i 4 aukštą, kur laukė antra dalis (miltai vanduo ir toliau sekė mus). 4-tame aukšte buvo patikrinta mūsų kūryba – turėjome sukurti ketureilį su duotais žodžiais. Vos tik pabaigėme kurti, galėjome pasistipirnti. Užkanda tikrai buvo nekasdieniška, tad ir lengvai pasiekiama nebuvo. Slėpėsi ji puodo dugne, o ant jos užberta krūva miltų ( o taip, šitie jau gerai pažįstami ;D). Taigi nenaudodami rankų ir tik pūsdami, turėjome atkapstyti užkandą. Baltais veidais (čia nuo miltų) pamatę kas puodo dugne – išbalome(čia jau ne nuo miltų
) dar labiau, nes ten buvo šprotai. Kadangi seniūnas - sužeistas (po aksitatos su miltais), tai visa garbė atiteko man.
Pasistiprinę kelionę tesėme toliau. Dabar turėjome nusileisti į lauką, kur mūsų laukė PRAGARAS. Einant link laiptų staiga atsiverė durys ir mus pasitiko (again:)) vandens čiurkšlės ir miltų gniužulai. Po tokios atakos ant mano galvos (nežinau, kaip kitiem) buvo geras tešlos sluoksnis – drąsiai galėjau kepti blynus
. Taigi mums priėjus laiptus išblyškę veidai dar labiau pabalo – viskas buvo supančiota virvėmis. Na, o kadangi grupė susidarė iš 17 surištų elektrikų, kelionė žemyn dar labiau apsunko. Kol šliaužėme laiptais, mus pasitiko seni draugai miltai, vanduo ir šūksniai iš visų pusių. Vos ne vos, nusiridinę laiptais žemyn išvydome dienos šviesą, kuri nebuvo tokia gera, kaip mums pasirodė iš pradžių. Išmokę žengti koja kojon be keiskmažodžių, pasiekėme pragaro vartus. Čia mus pasitiko velniai su sočiais pietumis. Suklaupę ant kelių ir laikydami rankas už nugaros gavome duonos su druska ir kažkokio naminio birzgaliuko, kuris matomai buvo su „%“ ir kalė į galvą. Pragare pasistiprinome, atsigavome ir laukėme kitų grupių. Kol laukėme „velniai“ priberė į naminį vyną druskos, taip pat iš kažkur gavo panašaus į silpną druskos rugštį (HCl) darinio. Tikiu, kad jūs jau numanot, kas gėrė šitą …:). Na, aišku, mums atrodė juokinga, bet atėjus pabaigai paaiškėjo kas juoksis paskutinis – visą šį druskinį birzgalą turėjo damušti elketrikai.
Ištuštinę studentišką mixą viena koja įžengėme į studento gyvenimą, o pilną žingsnį padarėme vakare, „Roxy“ klube.
Taigi tokios buvo KU (Klaipedos universiteto ) JTF (Jurų Technikos fakulteto) krikštynos, kuriose tapau studentu. Todėl nuoširdų ačiū organizatoriams norėčiau pasakyti savo ir visos TE-08 grupės vardu. AČIŪ !!!


